Važiuoklės apsauginių šarvų (važiuoklės šarvų) medžiagos ir technologijos patyrė kelių kartų evoliuciją. Ankstyvosios-kartos gaminiuose daugiausia buvo asfalto, jie buvo nebrangūs, tačiau po džiovinimo buvo linkę įtrūkti. Vandens kaupimasis šiuose plyšiuose gali sukelti „baterijos efektą“, padidinantį važiuoklės koroziją, todėl rinka juos palaipsniui pašalino. Antrosios kartos produktai buvo aliejaus- (tirpiklio-pagrindo) važiuoklės rūdžių inhibitoriai, kurių skiedikliai dažnai buvo labai toksiški komponentai, tokie kaip toluenas, kenksmingi žmonėms. Gautas lipnus sluoksnis buvo kietas, linkęs trūkinėti ir stokojantis elastingumo, su vidutine garso izoliacija. Jie retai naudojami vietose, kuriose yra griežti aplinkosaugos reikalavimai.
Trečiosios-kartos vandenyje-tirpūs (aplinkai nekenksmingi) važiuoklės rūdžių inhibitoriai naudoja vandenį kaip skiediklį, juose nėra toksiškų medžiagų ir pasižymi tokiais pranašumais kaip stiprus sukibimas, geras lipniojo sluoksnio elastingumas ir reikšminga važiuoklės garso izoliacija, todėl dabartinėje rinkoje jie yra pagrindinis pasirinkimas. Naujausiuose ketvirtosios- kartos gaminiuose naudojami sudėtiniai polimerinės dervos dažai ir kitos medžiagos, todėl dar labiau optimizuojamas ekologiškumas, stabilumas ir apsauginės savybės, todėl juos galima pasirinkti aukščiausios klasės rinkai. Nuo ankstyvųjų produktų, kurių sudėtyje yra asfalto ir toksiškų tirpiklių, iki šiandieninių aplinkai nekenksmingų, -našių dangų medžiagų – važiuoklės šarvų technologinė iteracija atspindi nuolat-augančius rinkos reikalavimus dėl apsauginio poveikio, aplinkosaugos standartų ir vairavimo komforto.
