Pakabos sistemos paskirtis yra dvejopa: izoliuoti nelygią kelio dangą, kad važiavimas būtų patogesnis; ir išlaikyti padangų sąlytį su keliu važiuojant nelygiu paviršiumi. Greičio entuziastams pakabos tobulinimas turi tik vieną tikslą: pagerinti valdymą.
Spyruoklės yra labiausiai paplitusios pakabos sistemose, nes jas lengva gaminti, jos yra labai efektyvios ir nebrangios. Fizikoje spyruoklė apibrėžiama kaip sukauptas energijos šaltinis. Kai spyruoklę veikia fiksuota jėga, ji deformuojasi. Pašalinus jėgą, spyruoklė grįžta į pradinę formą. Tačiau spyruoklės atšokimo amplitudė dažnai viršija pradinį ilgį. Atsparumas trinčiai reikalingas norint sulėtinti laisvąjį virpesį, kurį sukelia spyruoklės atšokimas. Šis spyruoklės laisvųjų virpesių sulėtinimas dažniausiai yra amortizatoriaus užduotis. Įprasta spyruoklė yra vadinamoji -tiesinė spyruoklė, o tai reiškia, kad spyruoklę veikiant jėga, jos gniuždymo deformacija atitinka Huko dėsnį: F=KX, kur F yra taikoma jėga, K yra spyruoklės konstanta, o X yra deformacija. Pavyzdžiui, linijinė spyruoklė, nešdama 40 kg svorį, susispaus 1 cm; už kiekvieną papildomą 40 kg svorio spyruoklė susispaudžia 1 cm. Tiesą sakant, pakabos spyruoklės taip pat patiria papildomą spaudimą. Net ir visiškai ištraukus, spyruoklės vis dar patiria spaudimą, kad būtų pritvirtintos prie automobilio. Tradicinės spyruoklinės-ir -smūgius{19}}sugeriančios pakabos konstrukcijos spyruoklės palaiko automobilio kėbulą ir sugeria nelygaus kelio dangos ir kitų jėgų poveikį padangoms. Šios kitos jėgos apima jėgas, kurias spyruokles veikia greitėjant, lėtėjant, stabdant ir posūkiuose. Dar svarbiau, kad vibracijos slopinimo metu jie turi palaikyti nuolatinį padangų ir kelio dangos kontaktą, kad išlaikytų automobilio sukibimą. Siekiant pagerinti valdymą, pirmiausia reikia pagerinti padangų{23}kontaktą su keliu. Pagrindinė spyruoklės funkcija yra išlaikyti automobilio komfortą ir išlaikyti padangas visišką kontaktą su žeme. Netinkamų spyruoklių naudojimas neigiamai paveiks važiavimo kokybę ir valdymą. Įsivaizduokite, jei spyruoklės būtų visiškai standžios; pakabos sistema būtų neveiksminga. Susidūrus su nelygiais paviršiais, automobilis atšokdavo, o padangos visiškai nulipdavo nuo žemės. Jei tai atsitiks greitėjimo, stabdymo ar posūkių metu, automobilis praras sukibimą. Jei spyruoklės per minkštos, automobilis linkęs į dugną, o tai reiškia, kad pakabos eiga yra išeikvota. Jei posūkyje automobilis nukrenta į dugną, galima manyti, kad spyruoklės judėjimo koeficientas tampa begalinis (nėra vietos suspaudimui), dėl to iš karto perkeliamas svoris ir prarandama trauka. Jei automobilis turi ilgą pakabos eigą, galima išvengti dugno, tačiau automobilis taip pat bus labai aukštas. Aukštas automobilis reiškia aukštą svorio centrą, o tai turi lemiamos įtakos valdymui. Todėl per minkšti amortizatoriai trukdys valdyti. Jei kelio danga yra visiškai lygi, spyruoklės ir pakabos sistema nereikalingi. Jei kelio danga šiurkšti, padangos sąlyčiui su keliu užtikrinti reikalingos minkštesnės spyruoklės, taip pat reikia padidinti spyruoklės eigą. Spyruoklės standumo pasirinkimas priklauso nuo kelio nelygumo; kuo nelygesnis kelias, tuo minkštesnės spyruoklės.
Tačiau kiek minkštas yra „per minkštas“ – esminis klausimas, dažniausiai reikalaujantis sukauptos patirties ir svarbi tema automobilių gamintojams bei lenktynių komandoms. Paprastai kalbant, minkštesnės spyruoklės užtikrina didesnį komfortą ir išlaiko geresnį sukibimą važiuojant nelygesniu keliu. Tačiau važiuojant įprastais keliais tai gali sukelti reikšmingą vertikalų pakabos sistemos siūbavimą ir turėti įtakos valdymui. Automobiliuose, kuriuose sumontuoti geri aerodinaminiai komponentai, dėl minkštų spyruoklių, didėjant greičiui, keičiasi transporto priemonės aukštis, todėl važiuojant mažu ir dideliu greičiu skiriasi valdymo savybės.
